Iš druskuoto Vilniaus įvirtau tiesiai į sniego kalnais karūnuotą gimtąjį miestą... Kad ir kaip keiktų mane už šiuos žodžius: tos pusnys daug DAUG mielesnės nei smėlio ir druskos upės Vilniuje. Gera namuose. Vakare, kaip per kiekvieną žiemą, jau trečius metus į langą beldžia kalėdinės trikopės žvakės švieselės, sklindančios pro kaimynų langą. Paradoksalu, bet jos jau tapo mano pranašas - kad jau artėja kalėdos. Prižadinta vėl susirangau ant palangės. Ateity mano namuose jos turės būti plačios. Nežinau ar čia įsitikinimas ar kas, bet sėdėjimas ant palangės vakare mane labai ramina ir priverčia svajoti...Akys keliauja po gerai žinoma vaizdą , ramu nes žinai - čia viskas pažįstama, nors viskas kiekvieną diena ir keičiasi.

"Ant mašinų stogų sniego kilimėliai... gaila jais neskraido aladinai."
(Ant Palangės)