[...] Senas avilys lyg tuščias duburys, ramiai stebi tolstantį ūkanotą rytą. Šilkinis vėjas veda mano sielą namo , senai nemačiau ašarotų gėlių lauko - pieva išdegusi... Lietaus čia nebuvo - širdis neapgaudinėja. Noriu namų ,kad ir tuščių , vanilės kvapu , vilnos minkštumu ... Man nereikia krištolo stogų , aš dangų ir po žemėmis jaučiu.[...]